Kad gryna geležis nerūdytų, galima imtis kelių priemonių:
Dangos apsauga: Užtepus apsauginę dangą, pvz., dažus, alyvą ar tepalą, gali susidaryti barjeras tarp grynos geležies ir išorinės aplinkos, taip neleisdamas deguoniui ir drėgmei patekti į metalinį paviršių. Tai įprastas ir veiksmingas būdas išvengti rūdžių.
Galvaninė apsauga: Galvaninė (arba aukojamoji) apsauga apima lengviau korozuojančio metalo (pvz., cinko ar magnio) pritvirtinimą prie grynos geležies. Kai abu metalai yra veikiami elektrolito (pavyzdžiui, vandens), aktyvesnis metalas, o ne gryna geležis, pradės koroziją, taip apsaugodamas jį nuo rūdžių.
Legiravimas: Nors pati gryna geležis yra labai jautri rūdijimui, jos legiravimas su kitais metalais (pvz., chromu, nikeliu ar molibdenu) gali žymiai pagerinti jos atsparumą korozijai. Tačiau šis metodas paverstų medžiagą nerūdijančio plieno rūšimi, o ne gryna geležimi.
Sauso ir drėgmės kontrolė: Gryną geležį laikant sausoje aplinkoje, kurioje yra mažai drėgmės, galima žymiai sumažinti rūdijimo riziką. Žemam drėgmės lygiui sandėliavimo vietose palaikyti gali būti naudojami sausikliai arba sausintuvai.
Reguliari apžiūra ir techninė priežiūra: Reguliarus grynos geležies tikrinimas, ar nėra rūdžių požymių, ir greitas visų problemų sprendimas gali padėti išvengti rūdžių plitimo ir didelės žalos.
Pakuotė: Tinkama pakuotė, pvz., hermetiška tara arba vakuuminis sandarinimas, gali apsaugoti gryną geležį nuo deguonies ir drėgmės poveikio.
Svarbu pažymėti, kad dėl didelio reaktyvumo su deguonimi ir vandeniu gryna geležis iš prigimties yra linkusi rūdyti. Todėl gali prireikti šių metodų derinio, kad ilgainiui būtų veiksmingai išvengta rūdžių.